Pagrindinis Kelionės Augusto kelias Ispanijoje. 2 dalis: Sevilija

Augusto kelias Ispanijoje. 2 dalis: Sevilija

Redakcija

Via Augusta veda į Heraklio ir Cezario, Don Žuano ir Karmen, Kolumbo ir  Katalinos Susonos, Justos ir Rufinos bei daugelio kitų legendinių asmenybių miestą. Tikrai taip, tai – Sevilija. 

Kas nematė Sevilijos, nematė stebuklo, byloja ispanų patarlė. Seviliją 2000 m.pr.Kr. įkūrė senovės graikų mitų herojus Heraklis. Šią legendą patvirtina įrašas ant žymiosios ,,Puerta de Jerez“ arkos: ,,Heraklis mane pastatė, Julijus Cezaris apjuosė aukšta siena su bokštais, o Šventasis karalius  kartu su Garci Perez de Vargas mane atkariavo“.

„Plaza de la Virgen de los Reyes“ aikštėje XV a. dvidešimt keturi miesto tarybos nariai susirinkę į savo buveinę nusprendė, kad miestui reikia naujo pastato, kuriame galėtų rinktis ir priiminėti sprendimus. Buvo nutarta statyti naują Rotušę. 1527 metais pastatyta Sevilijos rotušė derina vėlyvosios gotikos, renesanso elementus. Šio pastato fasade matomas NO8DO ženklas. Tai XIII a. simbolis, reiškiantis karaliaus Alfonso X atsidėkojimą jį palaikiusiems miestiečiams, kai sostą bandė užgrobti  jo sūnus.

Nuo 2 a. pr. Kr. Sevilija priklausė Romai, buvo vienas iš Betikos provincijos centrų, vadinamas Hispaliu. 1a.pr.Kr. miestas apjuostas gynybine siena. Žlugus Romos imperijai siena buvo sugriauta. Ją atstatyti bandyta vestgotų valdymo laikotarpiu. Tačiau iki mūsų dienų išlikusi sienos dalis statyta jau maurų valdymo laikais.  Statybos prasidėjo XI amžiuje ir buvo baigtos XIII a. pradžioje. Šešių kilometrų ilgio siena su 166 bokštais ir 9 vartais apsupo visą miestą. Tuo metu Sevilija buvo laikoma  geriausiai apsaugotu miestu Ispanijoje. 

Sevilija

„Pastatykime tokio didumo bažnyčią, kad tie, kurie ją išvys, palaikytų mus pamišėliais

 1248 Seviliją atkariavęs Kastilijos karalius Didžiąją mečetę pavertė katalikiška Katedra. 1401 metais, kai buvo nutarta pastatyti naują šventyklą, vienas dvasininkas pareiškęs: Pastatykime tokio didumo bažnyčią, kad tie, kurie jąišvys, palaikytų mus pamišėliais.  Sevilijos Katedra (isp. Catedral de Sevilla) yra pati didžiausia bažnyčia visoje Ispanijoje, o pasaulyje – trečia pagal dydį krikščioniškoji bažnyčia. Apie buvusią mečetę primena tik buvęs minaretas – dabartinės katedros bokštas La Giralda, pastatytas 1198 m.

Sevilijos katedroje saugomi garsaus jūreivio, keliautojo ir Amerikos atradėjo Kristupo Kolumbo palaikai. 

Jo karstą, iškeltą aukštai virš žemės, laiko Kastilijos, Leono, Aragono ir Navaros karaliai. Tai simbolizuoja visos Ispanijos pagarbą atradėjui, kurio dėka valstybė išgyveno didžiausio klestėjimo laikus, o Sevilija atsidūrė geroje strateginėje padėtyje prekyboje tarp dviejų žemynų. Čia veikė karališkąjį prekybos monopolį kontroliuojantys prekybos namai, Sevilija buvo turtingiausias ir didžiausias Ispanijos miestas XVI amžiuje. 

Sevilijos Alcázar rūmų kompleksas iki šiol yra naudojamas kaip karališki rūmai. 1995 m. čia vyko Elenos, karaliaus Chuano Carloso I dukros vestuvių pokylis, jai susituokus šalimais esančioje Sevilijos katedroje.  Šiuose rūmuose buvo filmuota ne viena populiariaus serialo „Sostų karai” serija.   

Nuo Alkazaro sienų prasideda senasis Šventojo Kryžiaus kvartalas (isp. Barrio de Santa Cruz), praeityje byvęs žydų gyvenamasis rajonas, pavadinimą gavęs dėl ten buvusios Šventojo Kryžiaus bažnyčios, kurią sugriovė Napoleono kariai. Čia gyveno dailininkas Muriljo – žymiausias Sevilijos menininkas;  čia yra Elvyros aikštė (isp. Plaza Dona Elvira), kurią išgarsino Don Žuanas.

Sevilija

XVI amžiaus Indijos archyvo pastate (isp. Archivo de Indias) laikomi dokumentai, susiję su Amerikos kolonizacija.   

Gražiosios Katalinos legenda

Su Santa Cruz kvartalu yra susijusi garsiausia ir liūdniausia Sevilijos legenda – gražiosios Katalinos Susonos legenda. XIV amžiuje Andalūzijos žydai buvo verčiami priimti krikščionybę, tačiau jie ir toliau laikėsi savo tikėjimo ir vykdė apeigas. Katalinos tėvas, turtingas bankininkas Diego Susonas vadovavo ginkluotam sąmokslui prieš krikščionis dėl žydų priespaudos. Tačiau mergaitė buvo įsimylėjusi ispanų riterį, o sužinojusi apie sąmokslą, ji nusprendė išgelbėti mylimąjį –  perspėjo jį apie gresiantį pavojų. Dar neprasidėjęs sukilimas buvo numalšintas, o jo kurstytojai nužudyti.  Diego Susonas buvo išgelbėtas, tačiau jis viešai atsisakė krikščionybės ir buvo sudegintas.

Jaunasis riteris, pasibaisėjęs savo mylimosios poelgiu, atsisakė Katalinos.  Žydų bendruomenė ją prakeikė, ji buvo ištremta, turtas  konfiskuotas. Tik atidavusi brangų rubiną Sevilijos vyskupui, Katalina gavo teisę vykti į vienuolyną.Bet ir ten ji ilgai neužsiliko, nes išprotėjo, bandydama susigrąžinti savo mylimąjį, dėl kurio išdavė savo tėvą ir žydų bendruomenę. Gyveno ji kaip elgeta  namo griuvėsiuose, gąsdindama aplinkinius. Sakoma, kad po mirties jos galvą pakabino  ant vinies priešais jos namą. Galva kabojo daugiau nei šimtą metų, o gatvė buvo vadinama Mirties (isp. Muerte) gatve. Ir dabar dar mėnesienos naktimis gražioji Katalina klaidžioja kvartalo gatvėmis ir ieško savo mylimojo, o gatvė vadinama Gyvenimo (isp.Vida) gatve. 

Alkazaro rūmų fragmentas

Legendomis garsėja ir kitas Sevilijos rajonas, esantis dešinėje Gvadalquiviro upės krante – senasis Trianos kvartalas.   Kadaise šioje vietoje gyveno darbininkai, flamenko šokėjai ir gausi čigonų bendruomenė. Kvartalo pavadinimas siejamas su Romos imperatoriaus Trajano vardu, gimusiu netoli esančiame Italica mieste.

Literatūros ir kultūros lopšys

Tai, kad keletą amžių Sevilija buvo pagrindinis kultūros centras, atspindi ne tik to laikmečio statiniai, bet ir meno kūriniai. Sevilijoje vyksta veiksmas įžymiausiuose veikaluose, tokiuose kaip „Don Žuanas“, „Figaro vedybos“, „Fidelio“, „Karmen“, „Sevilijos kirpėjas“ ir t.t.

Sevilija žavėjo poetus. Garsija Lorka skyrė eilėraščius pietų Ispanijos miestams, tame tarpe ir Sevilijai.  Sevilija Lorkai ne tik švento Gabrieliaus, bet ir Karmen miestas. Aistringa čigonė stovi upės krantinėje, priešais seniausią Ispanijos bulių kautynių areną „Maestranzą“. Įžymiąjai Karmen novelę skyrė  prancūzų rašytojas Prosperas Merimė, aplankęs 1728 pastatytą pirmąjį Europoje karališkąjį tabako tabako fabriką, kuriame dirbo žavingoji čigonė. 

Ispanams pradėjus vežti į Europą tabaką XV a. pabaigoje, Sevilija turėjo monopolinę jo pardavimo teisę. Karališkajame tabako fabrike buvo perdirbamas iš Amerikos atgabentas tabakas. XIX a. šiame fabrike buvo gaminama apie tris ketvirtadalius visos Europos cigarų produkcijos. 1951 fabrikas buvo uždarytas, patalpos perduotos antram pagal dydį Ispanijoje Sevilijos universitetui.   

Šalia buvusio tabako fabriko  dar vienas  Sevilijos stebuklas – Ispanijos aikštė. Ji įrengta 1929 metų Iberijos –Amerikos parodai. Statyba tęsėsi 14 metų. Ruošiantis parodai, mieste atsirado prabangūs viešbučiai (Alfonso XII Hotel), nauji parkai  (Maria Luisa parkas ir Plaza de Espana). 

Karaliaus galvos legenda

Sevilijoje yra karaliaus Don Pedro galvos (isp. Calle de la cabeza del Rey Don Pedro) gatvė.  Pavadinimas susijęs su namo nišoje esančiu karaliaus biustu. Legenda pasakoja, kad karalius Don Pedro naktimis išeidavo pasižvalgyti po miestą. Vienos išvykos metu, jis sutiko tūlą doną Gusmaną  ir jį nužudė. Pasklidus žiniai, kad  nužudytas didikas, karalius liepė išsiaiškinti ir prižadėjo pakabinti žudiko galvą nusikaltimo vietoje. Viena moteriškė paliudijo, kad žudikas esąs pats karalius, nes ji atpažino Don Pedrą dėl jo girgždančių kaulų.  Karalius pripažino savo kaltę, teismo vykdytojai namo nišoje pastatė uždarytą dėžę, kurioje, kaip tvirtinta, esanti žudiko galva. Praėjo aštuoni metai, karalius buvo nužudytas, sostą užėmė nesantuokinis brolis, tada Gusmanų šeima pareikalavo atidaryti dėžę. Ten buvo karaliaus statula.

Daugelis Sevilijos legendų yra susijusios su Šventąja Savaite „Semana Santa“, kuri prasideda Palmių sekmadienį ir baigiasi Velykų sekmadienį. Miesto gatvėmis keliauja procesijos, nešami neštuvai, ant kurių bažnytinės skulptūros,  vaizduojančios Šv. Mergelę Mariją, Jėzų Kristų ir biblijines scenas. Eisenos tęsiasi 4–6 valandas. Miestu keliauja procesijos, lydimos pučiamųjų orkestrų, būgnininkų ir tikinčiųjų, pasipuošusių įspūdingais rūbais – šeimos relikvijomis, paveldimomis iš kartos į kartą. Procesijoje dalyvauja  atgailautojai, dėvintys vienodus, žemę siekiančius drabužius ir aukštus, smailius gobtuvus. Didžiojo Ketvirtadienio ir Penktadienio procesijas lydi gedėtojos –  moterys, apsirengusios juodais drabužiais, galvas pridengusios juodu veliumu.

Kita šventąja savaite susijusi legenda yra mažo berniuko Tomasino legenda. Tomasinas gyveno kartu su tėvu. Kadangi  motina seniai mirusi, berniuku rūpinosi  Šv. Izabelės vienuolyno vienuolės. Tomasinas labai laukė Šventosios Savaitės, paprašė vienuolių, kad jam parūpintų nazariečio aprangą procesijai. Tačiau nesulaukęs procesijos, berniukas iškrito iš lovos ir po kelių dienų mirė.  Tomasiną, aprengtą nazariečio rūbais,  į paskutinę kelionę palydėjo jį mylintys kaimynai. Didįjį ketvirtadienį, kai šventoji procesija priėjo vienuolyną, pro jo duris išėjo mažasis Tomasinas, apsirengęs nazariečio rūbais, o rankoje laikė lazdą, pritaikytą jo ūgiui. Apstulbę procesijos dalyviai puolė pri berniuko, tačiau Tomasinas dingo, liko tik lazdelė ant kelio. Vienuolyno abatės nuostabai, lazdelė, buvusi uždaryta vienuolyno celėje, dabar gulėjo ant gatvės grindinio.

Šiuolaikinė Sevilija

Don Žuano miestas

Sevilija – Don Žuano miestas. Būtent čia, Refinandores aikštėje  stovi vienintelis pasaulyje jo paminklas. Apie garsųjį vilioklį iš kartos į kartą perduodamas legendos, kuriomis grįsti literatūriniai kūriniai. Pasak populiarios legendos, Don Žuano prototipas buvo Sevilijos didikas, vardu Miguel de Manara, pasiūlęs Santa Caridad vienuolių brolijai įsteigti ligoninę socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms. Todėl ,,Hospital de la Santa Caridad“ kartais vadinama „Don Žuano ligonine“.  Lordas Manara nusprendė paaukoti lėšų už gerus darbus po to, kai vieną naktį  sapne pamatė savo mirtį ir laidotuves. Paslaptingas įvykis taip paveikė lordą, kad jis tapo vienuoliu, savo pinigus atidavė bažnyčiai ir buvo palaidotas po ligoninės slenksčiu su savo paties sukurta epitafija: „Čia ilsisi blogiausias iš žmonių, kada nors gyvenusių šiame pasaulyje.“ 

Toliau Augusto kelias veda į baltąjį tolerancijos miestą – Kordobą.

0 komentaras
0

Panašūs straipsniai

Palikti komentarą