Pagrindinis Kelionės Via Augusta kelias Ispanijoje. Katalonija

Via Augusta kelias Ispanijoje. Katalonija

Redakcija

Via Augusta Katalonijos regione eina link Taragonos (Tarragona), prasuka pro Barseloną ( Barcelona), kerta Žironą (Girona) ir pasiekia Narbono (Narbonne) miestą Prancūzijoje.

Augusto kelyje Katalonijos regione yra žymusis archeologinis Tarakono (Tarraco) ansamblis, kuris, dėl jame esančių romėnų architektūros paminklų, 2000  paskelbtas UNESCO pasaulio paveldo objektu. Dabartinės Taragonos vietoje buvo itin svarbus administracinis ir prekybinis centras – Romos provincijos „Hispania Tarraconensis“ sostinė Tarako (Tarraco) miestas. Tai buvo turtingiausias Viduržemio jūros pakrantės miestas, čia buvo kaldinamos monetos. 45 pr.Kr. Julijus Cezaris suteikė Tarako  miestui kolonijos statusą. Pilnas miesto pavadinimas  buvo Colonia Iulia Urbs Triumphalis Tarraco. „Plaza del Toros“ aikštėje yra mylios akmuo, kuris primena Via Augusta kelią 12 – 6 a. pr.Kr.   Tarake buvo imperatoriaus Augusto rezidencija.  Augustas buvo pirmasis imperatorius, valdęs imperiją ne iš Romos. Tuo laikotarpiu buvo modernizuojama kelių sistema, miesto viduryje pastatytas cirkas „Circo Romano de Tarragona“.  Iki šių dienų išlikusios tribūnų liekanos, požeminiai koridoriai. Jis funkcionavo iki V amžiaus vidurio, po to prarado savo reikšmę, viduramžiais buvo miesto turgus.  

Vanduo į Tarako miestą patekdavo per akveduką, žinomą kaip „Pont del Diable”. Tai didžiausias Katalonijoje ir geriausiai išsilaikęs antikinis vandens tiekimo į miestą kanalas. Tilto pavadinimas siejamas su legenda, pasak kurios, sena moteriškė kasdien eidavo į kitą upės pusę vandens, kartą ji sutiko velnią, kuris pasiūlė pastatyti tiltą mainais į pirmo sutikto per jį ėjusio sielą. Pirmasis prabėgo katinas, jo sielą ir pasiėmė velnias.  Kai kas sako, kad velnias tinkamos žmogaus sielos dar neišsirinko iki šiol.  

Romėnų palikimas yra miesto siena (La muralla de Tarraco/Les Muralles). Ji įeina į Taragonos archeologijos kompleksą. Miesto siena buvo pastatyta 2 a. pr. Kr. Sienos ilgis 3,5 km  (dabar yra likę 1,1km), aukštis – 12 metrų, plotis – 4,5 metrai.  Yra išlikę  trys sienos bokštai, bareljefe pavaizduota romėnų deivė Minerva. Bokšto viduje yra išlikęs seniausias romėnų įrašas lotynų kalba Iberijoje: M. VIBIVS MENRVA.

Kur veda žymusis Augusto kelias toliau?

Toliau Augusto kelias suka link Barselonos per romėnų laikais pastatytą triumfo arką „Arc de Bera“ (per šią arką kelias į Barseloną ėjo iki 1937 metų) ir pasiekia  „tūkstančio apgulčių“ ir „triskart nemirtingą“, keturių upių ir daugybės legendų miestą Žironą (Girona). Romėnai prieš du tūkstančius metų įkūrė Gerundos tvirtovę, kad saugotų pagrindinę to meto magistralę – „Via Augusta“, jungiančią Romą su Ispanijos provincijos miestais Iberijos pusiasalio pietvakariuose.Žironojeiki šių dienų yra išlikusios dvi romėnų laikais pastatytos miesto sienos dalys. Tvirtovės siena vingiuoja aplink miestą ir šiais laikais virto pėsčiųjų pasivaikščiojimo zona ,,Passeig de la Muralla“. Ji pakyla virš sennamiesčio pastatų ir yra savotiškas balkonas, iš kurio atsiveria nuostabi miesto panorama.  

Garsioji musių legeda 

Vienos iš invazijų į Žironą metu gimė musių legenda, pasak kurios, miestą apsupę prancūzai siekė išniekinti miesto globėjo Šv. Narcizo kapą, tačiau gigantiškos musės ėmė skristi iš kapavietės ir žudyti vieną prancūzą po kito. Įkandimai sukėlė mirtiną epidemiją Prancūzijos armijoje. Keletas išgyvenusių kareivių buvo priversti palikti miestą, o musės dingo. Nuo to laiko miesto gyventojai nešiojo šventojo kapą nuo vienos sienos prie kitos, kad jis, esant reikalui,  galėtų apginti miestą kartu su savo galinga nuodingųjų musių armija. Tačiau prancūzai nesustojo. Suklestėjus Žironai XVI amžiuje, miestui tapus antruoju Katalonijos miestu po Barselonos, Prancūzijos ir Ispanijos karalių ginčai dėl politinių ar ekonominių priežasčių tapo nuolatiniais.  

 Žironos simbolis yra kolona lipanti liūtė (El lleó i la lleona). Miestas žino juokingą patarlę: ,,kas nepabučiuos liūtės pasturgalio, negalės tapti Žironos piliečiu“, arba, ,,norint sugrįžti į Žironą, reikia pabučiuoti akmeninės liūtės pasturgalį“. Ta skulptūra buvo sukurta XII amžiuje. Pasak legendos, prieš daugelį amžių, kai Žironą juosė aukšta miesto siena, o už jos esančiuose miškuose buvo daug plėšikų, vienas vietinių gyventojų maitino netoli miesto vartų įsikūrusią  vilkę. Vilkė buvo  labai protinga, o valstietis sugebėjo išmokyti ją duoti signalus artėjant pavojui.  Bėgant metams, vilkė mirė. Dėkingi gyventojai nutarė kažkaip pagerbti jos atminimą –  pastatyti koloną prie vartų ir ant jos padaryti savo heroję iš akmens. Taip iš miesto vartų pusės atsirado romaniško stiliaus kolona, ​​o ant jos – lipantis gyvūnas. Kadangi vilkai nepriklauso kačių šeimai ir negali laipioti ant stulpo, atsirado herojiškojo vilko prototipas – liūtė. Vėliau atsirado įsitikinimas, kad tas, kuris pabučiuos liūtės pasturgalį, sulauks bet kokio noro išsipildymo. Siekiant lengviau atlikti šį veiksmą, buvo pritvirtinti specialūs laiptai.  

Raganų baimė ir „Sostų karai”

Viduramžių katalonai labiausiai bijojo raganų ir laikė jas atsakingomis už blogą derlių, sausras ir potvynius bei epidemijas. Bažnyčia turėjo ginklus kovai su jomis: nukryžiavimus, šventą vandenį. Be to, inkvizitoriai jas persekiojo, kankino ir degino gyvas. Legenda pasakoja, kad buvo ragana, kuri bažnyčios lankytojus apmėtydavo akmenimis. Bet vieną dieną ji buvo nubausta: suskambėjus varpams, ragana suakmenėjo. Miestiečiai pakabino raganą aukščiausioje Katedros (La catedral de Santa María) dalyje žemyn galva. Nuo tos dienos raganos figūrą galima pamatyti nuolat spoksančią į grindis, ji negali pažvelgti į dangų. Iš jos lūpų dabar teka ne prakeiksmai, o lietaus vanduo. Bet kuris asmuo, einantis pro katedrą, gali nebijodamas keršto ištarti ,,Tu mesi akmenis, pati tapsi akmeniu“. 

„La catedral de Santa María“ pradėta statyti XI amžiuje toje vietoje, kur anksčiau buvo romėnų, o vėliau – vestgotų šventovė.  Katedros statyba buvo baigta tik po 500 metų. Čia filmuota „Sostų karų“ šeštojo sezono dalis.  

Katedros statytojai, laisvieji mūrininkai arba masonai į pastato konstrukciją įdėjo įvairius simbolius. Stebina drakono universalumas katedros architektūroje. Remiantis istorikų hipoteze, drakono atvaizdas buvo vienas iš būdų sujungti priešingus simbolius – viršutinio pasaulio simbolį paukščio pavidalu, o apatinį pasaulį – gyvatės pavidalu. O katedros buvo statomos požemio ir nežinomų jėgų veikimo vietose, kurių  bijojo viduramžių žmonės. 

Didžiuliai laiptai (90 pakopų) veda į pagrindinį Katedros įėjimą. Egzistuoja įsitikinimas, kad eidamas laiptais į šventyklą, žmogus kiekviename žingsnyje atgailauja už savo nuodėmes.

Žydų sostinė

Dabartinės Katedros kaimynystėje 1160 įsikūrė 25 žydų šeimos. Tarp jų buvo gydytojai, amatininkai, juvelyrai ir pirkliai. Per ateinančius du šimtmečius Žirona tapo Ispanijos žydų sostine. Jie pakluso tik karaliui ir nemokėjo vietinių mokesčių; gyveno bendruomenėje ir dėl intensyvios prekybos kėlė miesto ekonomiką. Iki XIV amžiaus pabaigos bendruomenėje buvo daugiau kaip 1000 žmonių.

Intelektualinis ir dvasinis žydų bendruomenės augimas nebuvo vyskupų planų dalis. Dvasininkai pradėjo kurstyti minią naikinti žydų kvartalus, o 1391 m. Žironoje įvyko ypač didelis pogromas. Valdžia uždarė žydus Gironella bokšte, kad juos apsaugotų. Tačiau prieglobstis pasirodė kaip spąstai ir virto kalėjimu, iš kurio buvo galima išeiti tik atsivertus į krikščionybę. Daugelis sutiko su krikščioniška ceremonija, tačiau atsivertusiųjų visuomenė nepriėmė. Ir tai buvo tik sunkių išbandymų pradžia.

Žydų kvartalas išliko beveik nepakitęs iki šiol. Niūrios, siauros gatvelės, aukštos sienos, pagamintos iš neapdoroto akmens, šlapios ir byrančios, saugo daugybę mistinių paslapčių. Šiose gatvėse buvo filmuojamos garsaus filmo „Kvepalai“ (Perfume, 2006) scenos, kuriose išsamiai perteikiamas tų sunkių laikų gyvenimo paveikslas.

Palikęs Žironą, Augusto kelias pasiekia dabartinę Ispanijos ir Prancūzijos sieną ties Žironos provincijos miestu La Jonquera. Čia susijungia su pirmuoju sausumos keliu, jungusiu Senovės Romą su Ispanijos provincija – „Via Domitia“, 120-118 pr.Kr.. 

0 komentaras
0

Panašūs straipsniai

Palikti komentarą