Pagrindinis Kelionės Via Augusta kelias: Kordoba. 3 dalis

Via Augusta kelias: Kordoba. 3 dalis

Redakcija

Via Augusta veda į kadaise buvusį visos Europos intelektualinį centrą, medicinos ir filosofijos, astronomijos ir fizikos mokslų miestą. Tai – Kordoba (Cordoba). 

Finikiečių įkurtą miestą 152 pr. Kr. užėmė romėnai. Tą laikmetį mena 16 arkų, 250 metrų ilgio tiltas (isp. Puente Romano) per Gvadalkiviro (isp.Gualdalquivir) upę.  XVI a. pastatyti Puerta del Puente vartai. Vartų viršuje esantis užrašas primena  karaliaus Pilypo II vizitą Kordoboje.

Arkangelo Rapolo miestas

1570 m. Netoli Puerta del Puente yra XVII amžiaus statula, vaizduojanti Kordobos globėją – arkangelą Rapolą.  Arkangelas Rapolas, pasak legendos, 1578 m. pasirodė šventikui Andres de las Roelas ir prisiekė saugoti miestą. Netrukus Kordobos gyventojai nustojo mirti nuo maro epidemijos, o arkangelo Rapolo garbei buvo pastatyta Basílica del Juramento de San Rafael, taip pat ,,El triunfo de San Rafael“ Plaza del Angel aikštėje arkangelas Rapolas puikuojasi ant Iglesia de Santa Marina bažnyčios varpinės.

Kordobos mečetė – Katedra iš vidaus

Be Šventojo Rapolo Kordobos miestą saugoja iki šiol 12 amžiaus pabaigoje arabų pastatytas Calahorra bokštas (isp.Torre de la Calahorra), įsikūręs pietiniame romėnų tilto gale. Krikščionių kariuomenei užimant miestą, statinys buvo gerokai apgadintas. Netrukus šis svarbus strateginis objektas buvo pilnai atstatytas, dabar bokšte randasi Istorijos  muziejus, pristatantis  Kordobos istoriją, trijų kultūrų sąveiką bei ankstyvuosius  mokslinius laimėjimus.  

Dabartinė Kordoba: kaip ji keitėsi?


Dabartinė Kordoba didžiuojasi architektūros paminklais, atspindinčiais kultūrų toleranciją, krikščionybės, judaizmo ir islamo sąveiką. Bene žymiausias iš jų yra Kordobos  katedra. Ji  vadinama Kordobos mečete – katedra (isp.Mezquita-catedral de Córdoba), kartais tiesiog Kordobos mečete (isp. Mezquita de Cordoba), arba ,,Catedral de Nuestra Señora de la Asunción“. Kordobos katedra įtraukta į UNESCO sąrašą 1984 m.

Kordoba

Didžioji Kordobos mečetė pradėta statyti 785 m., arabų emyrui išpirkus žemę su vestgotų laikais egzistavusia  Šv. Vincento bazilika.  Vėliau kalifas Al-Mansūras padidino jos  teritoriją beveik du kartus, padarydamas Kordobos mečetę didžiausia Europoje. Neveltui šiam valdovui – musulmoniškos Ispanijos karo vadui daug dėmesio savo kūryboje  skyrė  poetai Henrichas  Heinė ir Adomas Mickevičius, švedų rašytojas Fransas Gunnaras Bengtssonas.  Kordobos mečetė darė įspūdį  nuo pat jos pastatymo pradžios. Pasak legendos, Kordobos gyventojai vengė naujos mečetės dėl jos prabangos. Tik tada, kai  dalyvaujant teisėjui ir liudytojams, valdovas pranešė, jog mečetė pastatyta už leistinas lėšas,  žmonės pradėjo joje melstis.  

 Krikščionims 1236 atkariavus Kordobą, Didžioji mečetė nebuvo sunaikinta. 1257 -1274 įrengta   ,,De Villaviciosa“ koplyčia (pertvarkyta XV a. pabaigoje), o  kiek vėliau  – karališkoji koplyčia (isp. La Capilla Real de la Mezquita-Catedral de Córdoba).  1377 metais pastatytos  Šventosios Gailestingumo durys Puerta del Perdón, kviečiančios kiekvieną krikščionį žengti iš  nuodėmės į malonę, žvelgiant į Kristų, sakantį: „Aš esu vartai“.  

Ryžtinga Katedros renovacija prasidėjo tik 1523 metais. Gavus imperatoriaus Karolio V pritarimą, buvo pašalintos kai kurios kolonos, senosios mečetės viduryje įrengta didžioji krikščionių nava, kuri suardė islamo erdvės vientisumą. Vietoj  10 –ojo amžiaus minareto atsirado Alminaro varpinė (isp. Torre del Alminar).   Išlikusi legenda, pasak kurios, Karolis V pamatęs šį kultūrų, religijų ir architektūros stilių susiliejimą vizito 1526 Kordoboje metu, labai apgailestavo, kad sunaikinta tai, kas unikalu pasaulyje. Krikščioniškosios katedros statybą mena mirštantis marmurinis jautis krikščioniškoje Mečetės  dalyje. Marmuras naujajai katedrai buvo pristatomas iš Kabros (isp. Cabra) karjerų jaučiais.  Kelionė iš Kordobos į Kabrą ir atgal, trukdavo apie mėnesį. Akmens drožėjai sukūrė paminklą jaučiams, ant savo keterų gabenusiems pagrindinę Katedros statybos žaliavą.

Šiandien Katedra užima daugiau kaip 23.000 m 2 plotą ir yra vienas didžiausių sakralinių statinių pasaulyje. Maldų salėje yra 19 navų su 856 kolonomis.  Didžioji dalis kolonų yra originalios, jos kadaise stovėjo buvusioje Kordobos romėnų šventykloje  bei kitose Betikos provincijos vietovėse. Kolonos pagamintos iš marmuro, jaspio ir onikso, skiriasi jų dydis, raštai ir spalvos.  Ant vienos iš kolonų  yra išraižytas kryžius.  Virš jo esantis užrašas  “Este es el crucifijo sagrado creado por la uña del cautivo” skelbia, kad kryžių išraižė savo pirštais jaunas vyras, prirakintas prie kolonos dėl bandymo savo mylimą musulmonę paversti krikščione.  

Kordoba

Norus pildanti žvaigždė

Katedros teritorijoje yra ir daugiau simbolių, apipintų legendomis. Vienas iš jų yra ,,Norų žvaigždė“ – Mioceno epochos gamtos dovana. Prieš 10 milijonų metų jūros žvaigždė prikibo prie akmens ir liko ant jo amžiams. Dabar šis gamtos kūrinys yra Kordobos katedros sienoje, žinomas kaip žvaigždė, išpildanti svajones tų, kurie ją paliečia ranka. 

Priešais Mečetę yra Apelsinų kiemas (isp. Patio de los Naranjos).  Egzistuoja pasakojimas, kad Kordobos mečetės kiemas buvo pirmoji vieta Europoje, kur buvo pasodintos palmės. Tai atsitiko dėl emyro siekio Ispanijoje sukurti tėvynės Sirijos kampelį. XV amžiuje čia jau augo apelsinmedžiai, vėliau atsirado alyvmedžiai ir kiparisai. Dabartinis Patio de los Naranjos pradžioje buvo musulmonų ritualinio apsiprausimo vieta. Čia buvo įrengta daugybė fontanų, kurie saugomi iki šiol.   Šalia didžiausio fontano  „Fuente de Santa María“, dar vadinamo Caño del Olivo auga senas alyvmedis. Pasak legendos, vieniša mergina,  nusiplovusi rankas šiame fontane, sutiks jai skirtą jaunikį, o ištekėjusi moteris – sustiprins santykius.   Po XVIII a. pasodintais apelsinmedžiais atrasta  dešimties metrų gylio erdvė su devyniais skliautais, daugelio tyrėjų laikyta legenda. 

Aktuali legendų tema yra iki šiol neatrastas požemio tunelis, jungiantis Mečetę su Medina Azakara – maurų rūmų kompleksu, pastatytu X a. Kordobos miesto vakaruose ir simbolizuojančiu kalifato politinę galybę.  Populiari nuomonė, kad Medina Azakara pastatyta kalifo Abdur Rahmano III  mylimiausios žmonos Azaharos garbei.  Rūmų kompleksas sunyko po XI amžiaus karų.

Vaiduoklių žingsniai ir kitos miestą gaubiančios legendos

Istoriniame Kordobos centre įsikūrę Alcázar de los Reyes Cristianos rūmai.  Aštuntojo amžiaus  kalifų tvirtovė, pastatyta vestgotų įtvirtinimų vietoje, dėl savo strateginės padėties vaidinusi svarbų vaidmenį ginant miestą, krikščioniškuoju laikotarpiu tapo karalių rezidencija.

Savo vaiduoklį turi ir XVI amžiaus renesanso rūmai „Palacio de Orive“.  Pasak legendos, kadaise šiuose rūmuose gyveno miesto valdytojas Don Carlos de Ussel y Guimbarda su savo dukra Blanca. 13 metų mergaitei čigonė išpranašavo begalines kančias, nes ši nenorėjusi jos išklausyti. Praėjus 3 metams, vieną lietingą naktį į namo duris pasibeldė 5 žydai. Jų aplinkiniai nenorėjo įsileisti, o kilnusis Don Carlos liepė juos apgyvendinti rūmuose.  Jaunoji panelė per rakto skylutę stebėjo, ką veikia svečiai. Jie elgėsi gana keistai, sėdėjo ratu, uždegė žvakę ir pradėjo burti. Netrukus atsiskyrė grindys ir laiptais vienas svetys nusileido į požemį, iš kur grįžo su jaunu vyru, nešinu dėžutę su auksinėmis monetomis ir papuošalais. Ryte Blanca viską papasakojo auklei, jos abi apžiūrėjo svečių kambarį, rado vaško lašų, iš jų sulipdė žvakę ir pakartojo matytą ritualą. Atsivėrus grindims, Blanca nulipo žemyn, tikėdama pamatyti jaunuolį – lobių sergėtoją. Auklė ją vijosi ragindama sugrįžti, tačiau, baigus degti žvakei, grindys užsivėrė, Blanca liko požemyje. Išsigandusi auklė viską papasakojo šeimininkui, buvo atplėštos visos grindys, tačiau nieko nerasta. Sakoma, kad iki šiol rūmuose girdisi beldimas iš požemių, įkalinta Blanca nori sugrįžti atgal.  Dabartiniu metu šiuose rūmuose yra Kordobos miesto Kultūros departamento būstinė, įrengtos  parodų salės.

Patio de los Naranjos

Vaiduoklio žingsniai pasigirsta vidurnaktį Plaza de Capuchinos y el Cristo de los Faroles aikštėje. Juodu apsiaustu su gobtuvu apsirengęs jaunuolis  juda link kaltinių žibintų apšviesto Kristaus  atvaizdo, pasiekęs jį, jaunuolis dingsta, o pasak legendos,  tai nužudyto šioje vietoje jaunuolio vaiduoklis, ieškantis savo žudiko.  

Legendinių asmenybių miestas

Kordoba – ne tik vaiduoklių, bet ir legendinių asmenybių miestas. Šiame mieste, 4 m.pr.Kr. gimė romėnų rašytojas ir filosofas Seneka (Lucius Annaeus Seneca). Išsiųstas į Romą ir  įgijęs puikų išsilavinimą  tapo  senatoriumi ir imperatoriaus Nerono patarėju.  Jo vardu Kordoboje pavadinta gatvė (Calle de Seneca) ir  aikštė senamiestyje (Plaza de Seneca); 1965 pastatytas paminklas prie įspūdingų XIV amžiaus Almodovaro vartų (isp. Puerta de Almodovar). Po poros metų prie šių vartų atidengtas paminklas kitam  Kordoboje gimusiam ir gyvenusiam 12 amžiaus islamo teisininkui, matematikui ir medikui, arabų filosofui, bandžiusiam nutiesti tiltą tarp islamo ir krikščionybės –  Averojui (Averroes).  

Žydų kvartalo centre yra nedidelė aikštė „Plaza de Maimónides“, įamžinusi XII amžiuje Kordoboje gimusį žymų rabiną, mediką ir filosofą Mošę Maimonidą (isp.Moisés ben Maimón).  Per šimtmečius šios aikštės pavadinimas keitėsi ne kartą. Nuos XVIII amžiaus ji vadinosi „Plaza de Las Bulas“.

Kordoboje įamžinti ne tik didieji mąstytojai, garsieji matadorai, karaliai ir politinės figūros.  Legendoje apie seniausią Kordobos varpinę, esančią prie bažnyčios Iglesia de San Nicolás de la Villa, minimas Don Diego Fernandez de Cordoba, kuris gyveno statomos varpinės kaimynystėje.  Don Diego labai nemėgo statybų keliamo triukšmo ir dulkių. Jo prašymams stabdyti statybas nedavus rezultatų, Don Diego su tarnais įsiveržė į bažnyčios teritoriją ir sunaikino viską, kas buvo pastatyta. Varpinė vėl buvo atstatyta, tačiau Don Diego vėl viską sunaikino.  

Susipynusių kultūrų ženklas yra Kordobos kiemo tradicija, siekianti romėnų laikus. Kadangi Kordoba yra toje Ispanijos dalyje, kur dienos temperatūra vasaros mėnesiais dažnai viršija 40 ° C, romėnai statė savo namus taip, kad  centre būtų kiemelis su šuliniu, kuris surinktų lietaus vandenį.  

Kordobos mečetės – Katedros kupolas

 Vidaus kiemo tradiciją į naują lygmenį iškėlė musulmonai, būtent jiems priklauso fontanų ir gėlių idėja, siekiant padidinti komfortą, ramybę ir šviežumą. Namo sienų su augalija apsupti kiemai yra vėsesni, temperatūra juose 10–15 ° C žemesnė nei gatvėje. 

Kordobos kiemuose auga ne tik apelsinmedžiai ir citrinmedžiai, galybė gėlių, bet ir, pagal arabų tradicijas, vaistiniai augalai ir prieskoniai.  Musulmonai visais laikais daug dėmesio skyrė ir skiria socializacijai. Jų įsitikinimu, kiemas yra  ne tik graži namų erdvė, bet ir vieta žmonėms susitikti ir bendrauti. 1918 metais pradėta rengti Kordoboje kiemelių  šventė ,,Fiesta de los Patios Cordobeses“.

Miesto identitetu tapusi kiemelių šventė, 2012 m. įtraukta į UNESCO nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą. Kiemelių konkursas pradėtas organizuoti 1921 metais. Šventės metu, kartą per metus, atverti vidiniai kiemeliai pasitinka lankytojus gėlėmis pražydusiomis namų sienomis, flamenko pasitrodymais ir klasikinės muzikos garsais.  

Palikdamas gėlių miestą Kordobą, Augusto kelias vingiuoja link Kartachenos, senovėje vadintos Carthago Nova.

0 komentaras
0

Panašūs straipsniai

Palikti komentarą